Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus Kelias

Ankstyvą šeštadienio rytą atvykome į Vilnių. Kartu su Kalvarijų bažnyčios bendruomene leidomės eiti ir apmąstyti Kryžiaus kelią. Buvo vėsoka, bet gera – nes aplink buvo tikėjimo bendrakeleiviai.

Kelyje kopėme aukštyn ir leidomės žemyn – tarsi kasdienio gyvenimo ritmu. Mąstėme apie savo gyvenimo kelią: apie tikėjimą, maldą, svajones, apie Dievo valios ieškojimą. Praėjome daug vartų – anksčiau jie saugojo miestus, o šiandien susimąstėme: ar reikia saugoti ir savo širdies bei sielos vartus?

Kaip svarbu, kad tikėjimas būtų gyvas – tarsi tekantis vanduo, nuolat gaivinantis sielą.

Atrodo nesuvokiama, bet Jėzų atmetė ir išdavė savi, o išgelbėti norėjo tie, kurie Jam buvo abejingi. Kelyje skambėjo giesmės, Rožinio ir Gailestingumo malda. Galvojome, koks yra mūsų kryžius, ką reiškia nešti savąjį?

Kelio pabaigoje dangus niaukėsi – tarsi artėtų mirties tamsa. Bet ji jau nugalėta. Ir vėl pasirodė saulė, suplėšydama pilkus debesis.

Kryžiaus kelio pabaigą vainikavo Eucharistija ir bendrystė su Kalvarijų parapijos bendruomene – kaip šviesa po tamsos, kaip Prisikėlimas po kančios.