Svečiuose Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje

Istorija – bendrystė – šiuolaikybė.
Kai turi ypatingą derinį – išeina ypatingas rezultatas. Nuostabią, tačiau suniokotą bažnyčią tikinčiųjų bendruomenė pavertė šiuolaikiškais, svetingais, gyvais namais maldai, bendrystei, mokinystei.

Vilniaus senamiestyje, prieš daugiau kaip 200 metų, vienuoliai augustinai pastatė nuostabią vėlyvojo baroko bažnyčią ir suteikė jai Švč. Mergelės Ramintojos vardą. Bėgant metams įvyko daug įvairių transformacijų, tačiau skaudžiausios buvo dvi: caro valdžia ją perdarė į cerkvę, panaikindama daugybę puošnių detalių, o sovietų valdžia ją galutinai suniokojo – įrengė dvi gelžbetonines perdangas ir pastatė viduryje didžiulį transportinį liftą. Taip 1956 m. čia įsikūrė vartotojų kooperatyvo sandėliai. Nepaisant skaudaus bažnyčios likimo – ji vis tiek išliko nuostabiai graži. Likusios detalės, išryškėjančios tarp betono grubumo, tarsi ramina ir skelbia: neįmanoma visko suniokoti – net ir pačiame baisume galima rasti vilties, tikėjimo, grožio. Nes tai – nesunaikinama.

Taigi, 2018 m. bendruomenei atiteko bažnyčia–sandėlis. Pradinis jos būvis suteikė visiškai naują ir šiuolaikišką pritaikymo kryptį.

Rūsyje – parodų erdvės. Šiuolaikinio menininko Ray Bartkaus kūriniai „12 Ramiųjų“ nematomi plika akimi – juos galima išvysti tik per telefono ekraną. Tai tarsi aliuzija į apaštalus, kuriuos taip pat reikia išmokti išgirsti.

Pirmasis aukštas – svetingumui. Čia įkurta skaitykla ir... restoranas „Pirmas blynas“. Ypatingas restoranas, nes jame dirba žmonės su negalia. Jis žavi savo paprastumu ir labai besistengiančiais darbuotojais.
Tarp baisiųjų betoninių lubų ir atramų restorano lankytojus nuo sienos stebi Kanuto Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“. Tai vienintelis paveikslas, kurio fone pavaizduota Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčia.

Antrasis aukštas – bendrystei ir mokinystei. Čia vyksta kursai, mokymai, bendruomenės susitikimai. Dėl brutaliai įrengtos betoninės perdangos koplyčios altoriaus viršutinė dalis tapo sienos dekoru prie grindų.

Trečiasis aukštas – Dievui. Visiškai asketiška, kukli aplinka prisipildo šlovinimo ir bendrystės dvasios. Nes neįmanoma atsispirti kunigo A. Toliato kvietimui švęsti Eucharistiją.

Dievo Motinos Ramintojos meilė guodžia ir neišsitenka tik koplyčios rėmuose – ji sklinda, kaip paveikslo votai–širdys. Po šv. Mišių kiekvieną sekmadienį visų bažnyčios lankytojų laukia agapė. Ne šiaip užkandukai, o sriuba ir košė! Ir ne iš vienkartinių indų!
Pilnas kiemas – šurmuliuojantys suaugusieji, aplink besisukantys vaikai, nuoširdūs pokalbiai.

(Gaminti maistą ir plauti indus – taip pat tarnystė bendruomenėje.)

Labiausiai žavėjo bendruomenės narių pasidalijimai ir jų švytinčios akys. Šiandieniniame pasaulyje pati didžiausia dovana – tikra bendrystė.
Tų, kurie čia atėjo labai skirtingais keliais – ieškodami gyvenimo prasmės, tikėjimo gelmės, ar tiesiog nuoširdaus žvilgsnio ir ramybės palinkėjimo per šv. Mišias – kuriama ir puoselėjama bendruomenė yra atvira visiems ir nuoširdžiai dalijasi savo atrastais lobiais.

Taigi tokį šiuolaikinį stebuklą glaudžia Ramintoja – kukliai įsitaisiusi siauroje Savičiaus gatvelėje.

Dėkojame kun. A. Toliatui ir bažnyčios bendruomenei už šį nuostabų susitikimą!