Rekolekcijos Vilniuje, Trinapolio namai

„Aš džiūgausiu, nes Viešpats geras man.“

Vilnius. Trinapolis. Savaitgalis. Vilties, meilės, bendrystės, dėkingumo... Rekolekcijos apie viltį. Rekolekcijas veda Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras ir titulinis Sinos vyskupas Arūnas Poniškaitis. Kaip dažnai nusiviliu savimi ir kitais, kaip dažnai nematau vilties, o juk Viltis – viena iš krikščionio tikėjimo dorybių.

Tad kas augina viltį, pasitikėjimą? Kas ją didina ir kodėl ji sumažėja ? Viltis ir laisvė labai susijusios. Jei esu laisva, darysiu sprendimus, žengsiu į nežinomybę, turėsiu viltį, kad Dievas bus su manimi, kad viskas bus gerai... Darau sprendimus, priimu pasekmes,

prisiimu atsakomybę... Bet kaip dažnai negirdžiu Dievo, nepasitikiu Juo, negirdžiu savo širdies, o gal nenoriu girdėti, nes bet koks pokytis - tai apsisprendimas keistis, o aš bijau paleisti, bijau keisti... Tai – mano ribotumas. Tada ir pametu viltį... 

Ką tada daryti? Bendrauti su tais, kurie turi viltį, ieškoti atsvaros – juk esu bendruomenėje, kiek daug istorijų, pavyzdžių, liudijimų... Pažvelgti į savo dovanas, gebėjimus... Ar tikrai esu tokia bejėgė? Pamatyti, kad ne viskas juoda, tikėti, kad Dievas nebandys manęs virš mano galimybių,

pasitikėti Juo , „auginti vilties raumenį“. Dievas juk visada duos malonės rasti sprendimą, o taip užgims ir viltis... Ramus vyskupo balsas, tonas sėjo ramybę ... Įstrigo pasakyta ar pacituota mintis, kad „Dievas moka rašyti tiesiai ir ant kreivų mūsų gyvenimo linijų“ Vadinasi, yra viltis...

Vakare – šv. mišios, adoracija. Skambėjo šlovinimo giesmės, adoracijos malda...Tai jungė širdis, kėlė dvasią...

Žodžiai krito į širdį, šildė, gaivino, augino viltį ir ramybę. O už lango, kitoje kelio pusėje, tarsi laikas tekėjo upė. Čia pat, kieme, čiurleno upelis, gyvai bėgdamas per akmens slenksčius ir nešdamas gyvybę pavasario laukiantiems šlaitams. Širdis pildėsi tos gyvybės, džiaugsmo ir

meilės, kurios suteikia tik Kūrėjas.

„Iš Tavo lūpų – į mano širdį.“