Rekolekcijos Šiluvoje. “Būti geru Jėzaus mokiniu”

“Per kryžių į žvaigždes.” Ark. T. Matulionis

Pamažu jau tampa tradicija vienąkart metuose turėti rimtą susikaupimo laiką – rekolekcijas.

Šaltą žiemos penktadienio vakarą rinkomės Šiluvoje į Jono Pauliaus II piligrimų namus. Tai ne šiaip namai, bet namai šventovėje. Čia apsilankęs kiekvienas atranda ramybę ir atgaivą. Keliaudami savo tikėjimo kelionę, jos ieškoti atvykome ir mes. Be to, pirmiausia kaip sakė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, mūsų tikėjimo kelionėje labai reikalingas atsivertimas. Tai reiškia nusistatymą būti geru Jėzaus mokiniu. Kai rimtai atsigręžiame į Jėzų, toks nusistatymas kardinaliai keičia gyvenimą. “Iš pradžių apima baimė ir, jei tai dar jaučiate, tai reiškia jums tikrai reikia atsivertimo“, - kalbėjo arkivyskupas emeritas.

Savo gyvenime turime daug egoizmo, savimeilės, iš to kyla visos bėdos. Tačiau viskas priklauso nuo mūsų vidaus. Su savimeile kovojame visą gyvenimą. Rekolekcijos būtent yra geras laikas, kurį galime skirti savianalizei. Rekolekcijos bus sėkmingos tik tada, kai po jų dar giliau ir geriau suvoksime, kad norime būti Jėzaus mokiniais. Tai pasitikrinti puikiai padeda Mergelės Marijos pavyzdys. Galima išskirti keturis žingsnius. Kai angelas Gabrielius apreiškia Marijai , jog ji taps Jėzaus Motina, ji besąlygiškai sutinka sakydama „Štai aš Viešpaties tarnaitė“. Tai pirmas mokinystės žingsnis. Svarbiausia nusiteikimas priimti Jėzaus valią, nepaisant , kokie bus išmėginimai ir keliai.

Antrasis žingsnis – svarstymas.”Marija dėmėjosi viską ir svarstė tai savo širdyje.” Toks svarstymas mums labai reikalingas. Tam padeda Šv. Raštas, jį skaitydami galime įžvelgti viską kur kas giliau. Galime svarstyti, kas vyksta su mano gyvenimu, su pačiu manimi, ką Dievas man siunčia? Štai toks yra antrasis mokinystės žingsnis.

Trečiasis, tolesnis Jėzaus mokinystės žingsnis – pasitikėti Dievu ir daryti tai, ką Jis liepia. Marija ir dabar nesuabejoja Sūnumi. Ji pasitiki, kad Jėzus padarys tai, kas geriausia. Ji pasitiki net tada, kai visos aplinkybės rodo, jog pasitikėti nebūtina.

Ketvirtasis žingsnis – stovėti prie Jėzaus kryžiaus. Evangelistas rašo, jog po kryžiumi stovėjo tik Jo Motina. „Dievo akyse labai svarbu mūsų nusistatymai, o ne mūsų darbai“ , - užbaigia pirmos dienos konferenciją arkivyskupas.

Antrąją dieną gilinamės į tai, ką reiškia savo gyvenime sutikti Jėzų. Kaip žinoti, ar jau sutikai Jį? Viena iš svarbiausių priemonių – klausyti , ką Jėzus, ką Dievas kalba mums. O kalba Jis per savo kūrybą. Tik mokėkime ją skaityti. Kita svarbi priemonė tikėjimo kelionėje yra malda. Žinoma, tam reikia skirti laiko. Ir šioje situacijoje yra išeitis. Puikiai galime išnaudoti važiavimą ar kelionę pėsčiomis, nors tai ne visada tobula malda, bet tai maldos vertės nesugadina. Itin brangūs kiti maldos būdai – Valandų liturgija, adoracija (pabuvimas su Eucharistija). Tačiau svarbiausias dienos įvykis yra šv. Mišių šventimas, kuomet mes išgyvename krikščionių vienybę. Taip pat savo tikėjimo kelionėje būtina dažnai naudotis Susitaikinimo sakramentu. Tai kovos su mūsų puikybe priemonė, konkreti nuolankumo praktika. Dažna išpažintis skatina savikontrolę, atidumą sau, padeda geriau suvokti, kokie esam silpni ir trapūs.

Kristus per Krikštą kiekvieną yra pakvietęs sekti Jį, tai reiškia tapti Jo mokiniu. Tačiau dažnai gyvenimo kelionėje per įvairiausias problemas pametame šį kvietimą. Sutikus sunkumus reikėtų juos priimti ir kartu su Jėzumi juos išgyventi.