Rekolekcijos Liškiavoje "Viešpats Duonos gabalėlyje"

Palei Nemuno vingį, prie senojo Liškiavos piliakalnio, glaudžiasi miestelis, kuriame laikas, rodos, teka kiek kitaip. Per amžius daug istorinių įvykių išgyvenusi Liškiava šiandien pasitinka ramybe, tyluma ir ypatinga dvasia. Nors čia gyvena vos keliolika nuolatinių gyventojų, miestelis neprarado savo gyvybės. Atrodo, kad būtent tyloje jo istorija kalba garsiausiai.

Restauruotas Liškiavos dominikonų vienuolyno ir Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis šiandien svetingai priima piligrimus, rekolekcijų dalyvius, konferencijas ir įvairius kultūrinius renginius. Čia vyksta vestuvės ir krikštynos, maldos susitikimai bei šventės. Tai viena gražiausių ir lankomiausių Pietų Lietuvos sakralinio paveldo vietų.

Į šią ypatingą vietą susirinkome ir mes – į rekolekcijas „Viešpats duonos gabalėlyje“. Tris dienas leidomės į kelionę trimis dvasinio gyvenimo etapais. Pirmiausia – į Tėvo glėbį, mokydamiesi paruošti širdį susitikimui su Dievu. Vėliau – į tylų susikaupimą, kontempliuojant Jėzų, pasiliekantį su mumis duonos gabalėlyje. Galiausiai – į bendrystę, kurioje iš vienos Duonos gimsta viena širdis.

Pirmąją ir antrąją dienas mus lydėjo kunigo Algio Vaickūno vedamos rekolekcijos. Trečioji diena buvo skirta bendrystei, maldai, ikonų kūrimo užsiėmimui, ramiems pokalbiams ir pasivaikščiojimams Nemuno pakrantėmis.

Vienuolių celės, tapusios mūsų nakvynės vieta, dovanojo nuostabią panoramą į slėnį. Dar nesužaliavę medžiai neužstojo slėnio vaizdo, todėl pro langą atsivėrė platus, meditacijai kviečiantis kraštovaizdis. Atrodė, kad pati gamta čia moko sustoti, nurimti ir klausytis.

Liškiavos grožis atsiskleidžia ne tik gamtos peizažuose. Šiose vietose kiekvienas akmuo ir kiekviena bažnyčios siena pasakoja istoriją apie žmones, kurie čia ieškojo Dievo. XVII amžiaus pabaigoje Liškiavos dvaro savininkas Vladislovas Jurgis Kosyla, netekęs savo vienintelio sūnaus Florijono, testamentu užrašė savo valdas dominikonams. Iš skausmo ir netekties gimė tai, kas iki šiol liudija tikėjimo grožį – vienas įspūdingiausių Lietuvos vėlyvojo baroko ansamblių. Dominikonai čia ne tik pastatė bažnyčią ir vienuolyną. Jie kūrė vietą, kurioje malda, darbas ir tarnystė žmonėms tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Vaikščiojant vienuolyno koridoriais nesunku įsivaizduoti brolius, kurie šimtmečius čia meldėsi, dirbo ir skelbė Evangeliją. Tačiau istorijos vėjai buvo negailestingi. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų vienuolyno gyvenimas pamažu nyko. Nauji vienuoliai nebegalėjo atvykti, o mirus paskutiniams broliams vienuolynas buvo uždarytas. Vėlesniais laikais pastatai buvo naudojami įvairioms reikmėms. Juose veikė mokykla, įvairios įstaigos, o sovietmečiu jie buvo pritaikyti poilsio reikmėms. Ansamblis pamažu nyko ir buvo beveik pasmerktas užmarščiai. Atrodė, kad istorija šiai vietai buvo paruošusi tylų išnykimą. Tačiau Dievas turėjo kitų planų. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo naujas Liškiavos gyvenimo etapas. Kanauninko Valiaus Zubavičiaus ir daugelio bendraminčių pastangomis vienuolyno kompleksas buvo prikeltas naujam gyvenimui. Šiandien jis vėl spindi savo barokiniu grožiu ir pasakoja istoriją kiekvienam, kuris nori jos klausytis. Bažnyčioje gausu dominikonų paveldo ženklų. Pats ordino pavadinimas dažnai siejamas su žodžių žaismu Domini canes – „Viešpaties šunys“. Jų pašaukimas buvo evangelizuoti, mokyti ir ginti tikėjimą. Todėl paveiksluose neretai matome šunį su liepsnojančiu deglu nasruose – Kristaus šviesos nešėją pasauliui. Suoluose ir interjero detalėse galima išvysti dominikonų simbolius – žvaigždes ir šunų atvaizdus. Akį patraukia neįprastai pavaizduotas šv. Jurgis – be žirgo, su mažyčiu drakonu paveikslo kampe. Maldininkus traukia garsusis Dievo Motinos paveikslas, prie kurio daugelis sustoja tyliai maldai ir prašo užtarimo. Bažnyčioje stovi vargonai, kuriais yra grojęs M. K. Čiurlionio tėvas. Čia galima išvysti ir Adomo Žmuidzinavičiaus tapytą šv. Baltramiejų – nepaprastai lietuvišką paveikslą, kuriame aureolė primena kryžių saulutes, o fone atsiveria Nemuno vingiai. Kryžiaus kelio stotys mena ankstesnių amžių tikėjimo istoriją, o po bažnyčia esančiuose rūsiuose ilsisi fundatorių Kosylų šeimos nariai ir dominikonų vienuoliai.

Visa tai padėjo geriau suprasti šios vietos dvasią. Tačiau rekolekcijų metu atsivėrė dar gilesnis lobis – susitikimas su Kristumi Eucharistijoje.

Kunigas Algis Vaickūnas kvietė iš naujo atrasti Eucharistijos slėpinį. Jo žodžiai buvo paprasti, tačiau palietė pačią tikėjimo šerdį. Jis priminė, kad po Paskutinės vakarienės Jėzus Getsemanės sode prašė mokinių pasilikti ir budėti kartu su Juo. Šis budėjimas tęsiasi ir mūsų dienomis – adoracijoje, kai tikėjimu ir meile pasiliekame prie Eucharistinio Kristaus.

Adoraciją jis ragino pradėti nuo meilės. Ne nuo prašymų ir ne nuo rūpesčių, bet nuo meilės išpažinimo Viešpačiui. Tabernakulis – tai Jėzaus sostas žemėje. Čia Jis laukia žmogaus širdies.

Kunigas kvietė iš naujo pažvelgti į Eucharistiją ne kaip į religinį paprotį, bet kaip į gyvą susitikimą. Priimdami Kristų leidžiame Jam veikti mumyse dėl kitų žmonių. Per Jėzų tampame Dievo artumo dalininkais ir kartu su Juo galime tarti: „Aba, Tėve“. Po šventosios Komunijos dangus nėra vien tolima ateities tikrovė – jis tampa gyvu Dievo buvimu žmogaus širdyje.

Ypatingą vietą rekolekcijose užėmė šeštasis Jono evangelijos skyrius. Jėzaus žodžiai skambėjo tarsi kvietimas kiekvienam iš naujo apsispręsti:

„Kas ateina pas mane, niekada nebealks.“

„Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžinąjį gyvenimą.“

„Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“

Buvo kalbama ir apie tą Evangelijos vietą, kur po Gyvybės Duonos kalbos daugelis mokinių pasitraukė ir nebevaikščiojo su Jėzumi. Tikėjimas Eucharistija buvo iššūkis anuomet ir išlieka juo šiandien.

Kunigas priminė, kad be Eucharistijos žmogaus dvasinis gyvenimas ima nykti. Visi trokštame būti pamaitinti – ne tik duona, bet ir Dievu, Jo meile ir Jo Dvasia. Eucharistija žadina dangaus ilgesį ir moko gyventi ne vien sau. Ji kviečia žmogų išeiti iš užsisklendimo ir įžengti į meilės bendrystę su Dievu bei žmonėmis.

Ypač įsiminė mokymas apie adoraciją. Vienos valandos adoraciją kunigas siūlė suskirstyti į keturias dalis. Pirmiausia – garbinimas, paliekant už bažnyčios slenksčio kasdienius rūpesčius ir visą dėmesį nukreipiant į Dievą. Vėliau – dėkojimas už visas gautas malones. Trečioji dalis – atsiprašymas už savo, artimųjų ir viso pasaulio nuodėmes. Galiausiai – prašymai, intencijos ir širdies skausmų atnešimas Viešpačiui.

Įstrigo ir pasakojimas apie šventąją Moniką. Beveik aštuoniolika metų ji meldėsi ir ašaromis lydėjo savo sūnaus Augustino atsivertimą. Todėl sakoma, kad ji tarsi antrą kartą pagimdė jį Dievui – ne kūnui, bet amžinajam gyvenimui.

Kunigas priminė, kad Šventoji Dvasia ypač ilsisi ant mažutėlių, nuolankių ir paprastų žmonių. Kad tyrumas nėra vien išorinis nepriekaištingumas, bet meilės tobulumas. Kad tikras pamaldumas reiškia vis daugiau laiko praleisti su Jėzumi. Kad ištikimybė Dievui prasideda nuo meilės Jam labiau už viską.

Klausydamasi jo galvojau, kad turbūt taip atrodė šventieji, kurie savo gyvenimą praleido tarp paprastų žmonių. Tarsi truputį nežemiški, tačiau kartu labai artimi. Spinduliuojantys šviesą, šilumą ir nuolankumą.

Kai atėjo metas išvykti, Liškiava liko už nugaros – Nemuno vingiai, piliakalnis, vienuolyno sienos ir bažnyčios bokštai. Tačiau svarbiausia dovana iškeliavo kartu. Išvykome sustiprinti meile, viltimi ir tikėjimu. Dar kartą prisilietę prie vieno iš gražiausių Lietuvos dvasios kampelių.

Ir dar kartą supratome, kad žmogaus širdis giliausiai pasotinama ne tuo, ką gali pasiūlyti pasaulis, bet pačiu Dievu. Kartais Jis ateina labai paprastai. Duonos gabalėlyje.

Mūsų bendruomenės globėjas šv.Jonas Paulius II