Rekolekcijos "Kelionė į Emausą"

Sausis šaltas, bet gera ir jauku, nes šalia daug bendraminčių. Daug lūkesčių, daug klausimų širdyje… (tik vėliau išmokau ateiti į rekolekcijų sustojimą atvira širdimi). Apsigyvenome buvusioje kunigų seminarijoje, jautėmės pakylėti ir laukėme susitikimo su charizmatiškuoju kunigu K. Kėvalu, dabartiniu Kauno arkivyskupu metropolitu.

Mokinių kelionė į Emausą, sutiktas neatpažintas Jėzus... Ar galima suprasti, kad mokiniai nepažino žmogaus, su kuriuo bendravo, ilgą laiką dalinosi duona, vandeniu? Ar tikrai nepažįstame, o gal nenorime pažinti savęs ir kito? Ir kas trukdo? Kas ta migla, aptraukianti akis? Pateiktas paprastas atsakymas - pyktis, įsižeidimas, kaltė, baimė, perdėtas savęs vertinimas... o dar trumpiau – meilės kitam, o gal ir sau, nebuvimas. Bet kartais tai atrodo neįmanoma... Negali atleisti kitam, negali atleisti sau... kaltini save... ir kitus... neleidi net prisiartinti Jėzui. O Jėzus ir ateina į šį pasaulį, kad atneštų Dievą, kad atneštų mums meilę, viltį, gailestingumą. Turime Jį sutikti, mokėti atpažinti ir kartu žengti į prisikėlimo džiaugsmą. Kunigo Kęstučio Kėvalo kalbėjimo stilius, nuo veido beveik nedingstanti šypsena ramino ir drąsino priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, kvietė susitaikyti su praeitimi, skatino nusibrėžti kryptį, suprasti, ko noriu iš savo gyvenimo, pasiryžti melstis ir nepamesti maldos, kuri dažnai ir yra pokalbis su Dievu.

Vakaras buvo pripildytas šlovinimo, užtarimo maldos, išpažinčių. Lyg ledas tirpo širdys, upeliais tekėjo ašaros – atleidimo, supratimo, gerumo... Atrodė tirpsta ir sklaidosi mumyse ir aplink mus ta migla, apie kurią kalbėjo kunigas K. Kėvalas. Šv. Mišios sujungė mus Eucharistijos šventei, dėkojome už bendrystės malonę.

Rekolekcijos baigėsi. Nors žiemos žvarba nesitraukė, mūsų širdyse jau gyveno atleidimo šiluma, atrasti atsakymai, bendrystės ir meilės džiaugsmas.