Piligriminė kelionė į Fatimą

Kai drąsiau svajojame, svajonės išsipildo, kad suteiktų mums drąsos įgyvendinti savo ir Dievo planus. 

Iš anksto planuota, kantriai ir tyliai ruošta "Totus Tuus Kaunas"  bendruomenės piligriminė kelionė į Portugaliją, į Fatimą įvyko. Fatima mus pasitiko saulėta diena, šiluma ir dangaus mėlyne. Taip atsitiko, kad pirmiausia įžengėme ne į savo piligrimų namus, kur gyvenome tris dienas, bet atėjome į didelę aikštę, kurioje yra Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bazilika. Šventovė mus, savo vaikus, pasitiko tarsi paukštė išskleidusi sparnus... Širdį užplūdo didinga ramybė. Įsikūrę suskubome aplankyti baziliką. Čia palaidoti vaikai – Jacinta, Pranciškus, anksti iškeliavę iš šio pasaulio, ir Liucija, mirusi 2005 m. Dieną užbaigė ir įprasmino Šv. mišios piligrimų namų koplytėlėje, kur dėkojome už galimybę čia būti, pamatyti, patirti.

Kitos dienos rytas prasidėjo mišiomis prie Apsireiškimų koplytėlės, kurias laikė kunigas Kęstutis Rugevičius. Dalyvavo ne tik mūsų bendruomenės nariai, bet ir kitų šalių piligrimai. Dažnai malda – bendra visų žmonių kalba. Po mišių tęsėme kelionę didelėje šventovės aikštėje. Visada turėjome savo gidą – vis kitą bendruomenės narį, kuris pasakojo apie pasirinktą vieną ar kitą šalia aikštės esantį objektą. Visada šalia buvo ir kunigo Kęstučio Rugevičiaus prasmingas ir šiltas žodis. Eidami link Švč. Trejybės bazilikos aikštės gale, pamatėme gulinčio ant suolo benamio skulptūrą. Visiems staiga tapo įdomu, kas tai galėtų būti? Ir kol spėliojome, viena bendruomenės moteris pasiūlė pažiūrėti į kojas... Tada nutilome, viskas pasidarė aišku... Artėjome link bažnyčios, šalia jos stovi ne viena popiežiaus, turėjusio tam tikrą ryšį su šia vieta, skulptūra. Nusifotografavome prie Jono Pauliaus II, bendruomenės globėjo, skulptūros. O bažnyčia pasirodė labai įdomi: apvali, be langų, bet su trylika durų, kas simbolizuoja apaštalus ir Jėzų, joje telpa 9000 žmonių. Mums teko laimė bažnyčios prieigose pamatyti parodą, kuri buvo skirta tarnystei. Skulptūros, paveikslai, instaliacijos kalbėjo apie gailestingumo ir tarnystės svarbą. Mintyse skambėjo žodžiai: „Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau.“ Vėliau aplankėme ir muziejų, skirtą trijų vaikų gyvenimui ir Apsireiškimo stebuklui įprasminti. Jame vienas įspūdingiausių eksponatų – karūna su keliais tūkstančiais brangakmenių ir deimantų kaip padėka Marijai, kad Portugalija neįsitraukė į Antrą pasaulinį karą. Joje aiškiai matoma įmontuota kulka, kurią po pasikėsinimo į jį, 1982m. atvežė Jonas Paulius II . Vakaras atnešė nedidelį nuovargį ir šimtus įvairiausių minčių. Po vakarienės, pailsėję ir šilčiau apsirengę, išsiruošėme į Rožinio maldą. Šimtai piligrimų iš įvairiausių šalių: Ugandos, Kinijos, Indonezijos, Ispanijos, Ukrainos, Lenkijos ir mes, iš Lietuvos, rinkosi Apsireiškimų koplyčioje ir šalia jos, kad sukalbėtų rožinį. Buvo ir sunku, ir nepaprasta, kai malda „Sveika Marija“ kalbama piligrimo iš vienos šalies, o „Šventoji Marija“ atliepia kiekvienas savo kalba. (Pabandykite susikaupti, kai šalia ūžia kalbų vandenynas.., bet meldiesi, nes žinai, kad visi kalba tą patį, tik kita kalba.) Matėme, kaip malda ir tikėjimas sujungė žmones. Po rožinio – šviesos liturgija, kurios metu tūkstantinė žmonių minia su žvakėmis rankose ėjo aplink visą aikštę paskui nešamą Švč. Mergelę Mariją. Taip Marija pagerbiama kiekvieną dieną ištisus metus. Toje procesijoje buvome ir mes.

Trečią dieną po ryto mišių patraukėme į alyvmedžių giraitę. Diena vėl buvo giedra, karšta. Kartu su kunigu Kęstučiu pradėjome Kryžiaus kelią. Visą kelią supo alyvmedžiai, skurdi augmenija, trapūs, gležni pievų gėlių žiedeliai, aukštos smilgos, netoli girdėjosi gyvulių balsai. Ėjome tylėdami, nes kunigo žodžiai skatino apmąstyti Jėzaus likimą, savo gyvenimo kryžių, pasiaukojimo galią, išdavystės tamsą ir gailestingumo šviesą. Saulė negailestingai kaitino žemę, buvo karšta, vis ieškojome šešėlio prisėsti, pailsėti... Man įstrigo viena akimirka, kai paliekant šeštąją stotį, kur Veronika nušluosto Viešpačiui veidą, viena iš bendruomenės moterų padavė nosinaitę kunigui, nes jo kakta žliaugė prakaitas... Kokia graži atsikartojanti akimirka... Baigę Kryžiaus kelią, pailsėjome ir meldėmės koplytėlėje, nuo kalno žavėjomės Fatimos miesto vaizdais. Nepamirštama buvo ir ekskursija piemenukų kaime. Nedideli šeimų nameliai, kuklūs, bet jaukūs vaikų kambarėliai, kur svarbiausias baldas – lova, - viskas kalbėjo, koks paprastas buvo vaikų pasaulis, kiek nedaug jiems buvo lemta turėti ir kiek daug patirti.

Ketvirtadienio rytą mišiose padėkojome už visas Fatimos malones ir išvykome į Lisaboną. Įspūdinga buvo San Domingo bažnyčia, kurios originali restauracija kviečia susimąstyti, kad viskas nyksta ir virsta dulkėmis… Žavėjomės seniausiu Europoje Lisabonos senamiesčio centru, vaikščiojome po tamsius Katedros rūmus. Šalia Katedros stovi Šv. Antano, dabar žinomo kaip Antano Paduviečio, bažnyčia. Ji pastatyta toje vietoje, kur gimė būsimas šventasis, tad akimirką stabtelėjome pasimelsti prie Jo kambarėlio… Bažnyčia mylima ir gausiai lankoma žmonių. Kelios valandos karščiu alsuojančiame žmonių skruzdėlyne vertė prisiminti savo gimtąją Lietuvą. Lietuvoje ir vėsiau, ir erdviau…

Paskutinė stotelė buvo miestelis Colares ant Atlanto vandenyno kranto. Susibūrėme kavinėje, pro kurios langus žavėjomės besileidžiančia saule. Jauki ir linksma vakarienė dar kartą sujungė bendruomenę šioje kelionėje. Žmonės dėkojo Dievui, artimiems žmonėms už galimybę būti šioje bendrystėje, keliauti tikėjimo keliu. Ryte, atsisveikinę su vandenynu, nuo iškyšulio atsiveriančiais miestelio vaizdais, išvykome namo.

Kelionė buvo nuostabi, todėl neklauskite, ką veikėme, ką pamatėme – paklauskite, ką patyrėme, supratome, išgyvenome!