Mažoji piligrimystė į Paberžę

Išgyvename ypatingus - Jubiliejinius metus. Viena iš šių Jubiliejinių metų veiklų tikintiesiems yra piligrimystė. Beje, piligrimystė tai ne tik kelionės į šventoves. Tai veikiau santykio užmezgimas arba atnaujinimas su Dievu, savo artimaisiais. Trokšdami tobulinti savo santykį su mūsų Viešpačiu ir savo bendruomenės nariais, leidomės į mažąją piligriminę kelionę aplankant tėvo Stanislovo taip mylėtą ir puoselėtą Paberžę, naujam gyvenimui prikeltą Dotnuvos vienuolyną ir bažnyčią. Nors danguje tyso grėsmingi pilkų debesų bokštai, sušokome į autobusą (bepigu šių dienų piligrimams) ir leidomės į kelionę. Lydimi kunigo K. Rugevičiaus vadovaujamos maldos smagiai riedėjome Dotnuvos link.

Prie bažnyčios durų jau laukė Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė Danguolė Špokienė, kuri nuoširdžiai pasakojo apie tėvo Stanislovo nelengvą būtį darbuojantis apleistame ir nugyventame Dotnuvos vienuolyne. „Mums reikėjo kampelio, kuris saugotų, primintų Tėvo

Stanislovo dvasios turtus, jo ištikimą dvylikos metų tarnystę Dotnuvoje. Sutvarkėme vienuolyno bibliotekas, o paskui, kiek atradome vienuolyno erdvėse, savo namuose ir pas bičiulius daiktų, liudijančių Tėvo Stanislovo tarnystę, surinkome ir įrengėme atminimo celę: čia ir vasarinis Tėvo

Stanislovo abitas, metalinės saulutės, laidotuvių žibintai, varpeliai, nuotraukos, straipsniai,“ – kalbėjo p. Danguolė. Tikrojoje celėje lankėsi ir bendravo daugybė žmonių, keliavo tūkstančiai mūsų rūpesčių ir klausimų, į kuriuos gaudavome atsakymus. Ši celė mena vertingą Jėzaus

Kristaus ikoną, knygas, kuklius baldus, krosnį… Tai čia visus priimdavo Tėvas Stanislovas, - tuos, kas buvo ištikti nelaimės, ką slėgė rūpesčiai ar kas buvo atstumti, “ – dalijosi D. Špokienė.

Atvykus į Paberžę, mus sutinka bene geriausiai Tėvą Stanislovą pažinojusi 1863 metų sukilimo muziejaus muziejininkė Regina Galvanauskienė.

„Jau du dešimtmečius Tėvelis nebevaikšto Paberžės takais, bet kai jis čia buvo, tai labai mokėjo su žmonėmis bendrauti – niekada neliepdavo dirbti, o rodydavo, kviesdavo savo pavyzdžiu, – pasakoja iki paskutinės dienos šalia šviesaus atminimo dvasininko buvusi Regina. – Tėveliui

nebuvo gėda naršyti su pagaliu po šiukšlyną apsirengus ilgą abitą. Šiukšlyne jis ieškodavo visokių išmestų, bet vertingų senienų, ir vis sugalvodavo, ką iš jų padaryti, kaip juos prikelti naujam gyvenimui, kad ir toliau jie žmogui tarnautų, tik jau kitaip. Tėvelis ragino nebijoti juodo darbo – buvo šitoks išminčius, filosofas, poliglotas, psichologas, vertėjas ir etnografas.

Naršydamas po šiukšlynus, jis pats lenkėsi ir viską kėlė, - beria R.Galvanauskienė. Tėveliui buvo didžiulė palaima kiekvieną darbą daryti su meile. O kai darai su meile, tada pajunti džiaugsmą. To džiaugsmo gali rasti kiekvieną akimirką. Jis sakydavo: „Žiūrėk, taip tingėjai skalbti, o išskalbei, parnešei iš lauko išdžiūvusius drabužius – ir kaip kvepia.“ - Tėvelis tikėjo, kad fizinis darbas gydo, atpalaiduoja smegenis. Net tremtyje, atšiauriomis sąlygomis, tačiau padėjo mažiau galvoti apie moralinį pažeminimą, vargus, skausmą, apie tą kryžių, kurį tenka nešti kiekvienam.“

Stiprybės nešti savo kasdienybės kryžių sėmėmės kunigų K. Rugevičiaus ir G. Maskolaičio aukojamų šv. Mišių aukoje.

Atvykome čia, kad mus padrąsintų tėvo Stanislovo pavyzdys. Esame kviečiami tapti vilties misionieriais, kaip t.Stanislovas, savo kasdieniu gyvenimu ir darbais skelbęs artimo meilę ir Evangeliją. 

Su meile, "Totus Tuus"