Kybartai ir Alvitas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos keliu
Gitana K.
2 min skaitymo
2024 m. gegužę mūsų bendruomenės narės Rositos pakviesti, vykome į Kybartus.
Tai nedidelis pasienio miestelis, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti niekuo neypatingas. Tačiau ten mus pasitiko sesuo Bernadeta Mališkaitė – viena iš pagrindinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. Turėjome galimybę iš pirmų lūpų išgirsti, kuo ypatingi Kybartai. Sužinojome, kad būtent čia, pogrindyje, buvo leidžiama „Kronika“, o didžiulį darbą atliko tuometinis kunigas Sigitas Tamkevičius.
„Šiandien retas kuris pasakys, kad nieko negirdėjęs apie 'Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką', ne vienas, ilgai tylėjęs, prisipažins, kad rinko jai medžiagą, daugino, platino; kitas pridurs, kad ir apie jo vargus rašė 'Kronika'. Skaitai joje surašytus faktus ir jauti, kaip nelengva mokytojo išjuokiamam pradinukui paslėpti baimę ir ašaras, kokio užsispyrimo tylėti reikėjo KGB tardomam paaugliui, kaip brangiai kunigas sumokėjo už ištikimybę Tiesai. Ir kita medalio pusė – nenuginčijama jų dvasios pergalė prieš pasaulio galinguosius, prieš patyčias, klastą, brutalią jėgą. Šito negalėjo nesuprasti KGB. 'Kronika' buvo ir yra kovos šauklys už tiesą, už laisvę.“
„Ir tada, ir dabar labai aišku, kad 'Kronika' buvo ypatingai Dangaus globojama pagalba persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Esu tikra, kad kiekvienas, rinkęs jai medžiagą, padėjęs leisti, dauginti ar platinti, galėtų papasakoti ne vieną 'laimingą atsitiktinumą', kurį sveiku protu paaiškinti per daug sunku. Esu dėkinga arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, vyresniesiems, kurie vedė, pasitikėjo ir sudarė sąlygas prisidėti prie 'Kronikos' leidimo.“ s.Bernadeta.
Kelionėje mus lydėjo išgirsti arkivyskupo S. Tamkevičiaus žodžiai: „Jei Dievas duos kančios, duos ir jėgų ją pakelti.“
Kybartų bažnyčia, stovinti šalia geležinkelio, liudija ne tik tikėjimo gyvybingumą šiame krašte, bet ir tylų pasipriešinimą okupacijai. Kartu su paprastumu ir santūria architektūra čia išlieka dvasia tų, kurie tyliai, bet drąsiai skelbė tiesą. Joje vis dar tvyro gilaus susikaupimo atmosfera – tarsi šventovė atsimintų visus, kurie tylėjo, meldėsi ir rizikavo dėl tiesos.
Alvito bažnyčia – tai širdimi statyta šventovė. Pašventinta 2020-aisiais, ji išaugo lyg pažadas, ilgai brandintas vietos žmonių maldose ir kantrybėje. Paprasta, šviesi, jauki – ji kviečia ne tiek žiūrėti, kiek būti. Čia akys ilsisi, o siela atsigauna. Tai viena iš tų bažnyčių, kur jautiesi, kad esi laukiamas.
Jei kada važiuosite Vilkaviškio pusėn – sustokite. Įeikite. Kartais tylus kaimo bažnyčios suolelis pasako daugiau nei žodžiai.
