Kelias link Dievo veda per bendruomenę

Ar gali būti vienas pats sau krikščionimi? Tikėti Dievo egzistavimu, daugiau mažiau laikytis dešimties Dievo įsakymų, paskaityti vieną kitą dvasingą knygą ar (šiais laikais) paklausyti įdomesnių krikščioniškų podcast‘ų, kartais nueiti sekmadieniais ar per šventes į bažnyčią? Na, gerai, dar progai pasitaikius padaryti vieną kitą gerą darbą, nesitikint didelio atlygio. Bet kaip sako liaudis, tikėjimo prasme gyventi be didelio fanatizmo – tiesiog kaip visi „normalūs“ žmonės. Ir būti tikram, kad atsiliepei į Dievo planą tau, esi geriausia savo versija ir po mirties nebus gėda stoti Dievo akivaizdoje?

I. Alfa kursas. Bažnytinė nesąmonė, pakeitusi gyvenimo kryptį

Kažkada galvojau, kad taip. Nuo pat vaikystės „grauždavau“ knygas, turėjau pažįstamų rate vienuolių ir šiaip religinėmis temomis gerai „pasikausčiusių“ žmonių, teko pastudijuoti filosofiją, baigti istorijos studijas. Tai jaučiausi šia tema nemažai žinąs. Ir kai sužinojau, kad norint sūnų „privesti“ prie pirmos komunijos Kaune „Vytautinėje“, teks eiti į kažkokį ten alfą kursą, bambėjau visiems, kad jau ta bažnyčia tikrai neturi ką veikti. Juo labiau, kai pamačiau, kad mokymus veda ne kažkokie kunigai ar profesoriai, o nė trisdešimt neturinčios vienuolės. Ką jau jos ten gali man papasakoti apie gyvenimą ir tikėjimą, užsidariusios savo vienuolynuose? Kaip poterius kalbėti?

Bet pirma paskaita nuoširdžiai sudomino. Kažkaip intuityviai pajutau, kad abi kursus vedančios sesės benediktinės bent jau nuoširdžiai tiki ir gyvena tuo, ką kalba (o tai yra retas atvejis šiame pasaulyje). Ir nors po paskaitos, pasidalinimų grupelėje kartu su kolegomis dėjome iš peties, kodėl visa tai jei ne nesąmonė, tai bent jau labai abejotina ir diskutuotina – išėjau jausdamasis pakiliai, lyg pabuvojęs kažkokiame kitame, geresniame pasaulyje. Kita paskaita – „Kodėl mirė Jėzus“ pajudino kažką giluminio, esančio manyje. Diskutuoti net nesinorėjo, o patirtus įspūdžius galvoje ir širdyje „gromulavau“ net kelias dienas. Trečias, ketvirtas, penktas mokymas ir atviros diskusijos po to... Kuo toliau, tuo buvo įdomiau – vis nekantriau laukdavau eilinio antradienio ir vis greičiau jis pasibaigdavo. Vis dėl to, didžiausias lūžis įvyko alfa savaitgalyje. Kas jį patyrė – tiems pasakoti nereikia, o kas (dar) ne – vis tiek nesupras. Tą reikia tiesiog išgyventi. Palaiminti, kurie į jį nuvažiuoja...

Trumpiau sakant, keli alfa kurso mėnesiai prabėgo kaip mirksnis, tad klausimų nekilo ar jungtis prie betos kurso. Kurso tiems, kuriems iš tikrųjų yra įdomu. Mūsų diskusijų grupelė pasiliko beveik visa. Per tą laiką ji taip susiklijavo, jog atrodė, kad juos pažįstu mažiausia dešimt metų. Paskaitos paskaitomis, bet turbūt labiausiai imponavo alfa vedusios komandos tarpusavio santykiai ir atsidavimas veiklai – jokių kaukių, jokio dirbtinumo. Tiesiog veikla iš visos širdies. Nuo gitaros, giesmių giedojimo, iki kėdžių sunešimo ar sausainių ruošimo.

Betos kursas buvo akiračio atvėrimas. Įvairių šeimų ir žmonių gyvenimo istorijų klausymas, kaip jie atrado Dievą ir kaip tai paveikė jų gyvenimus. Iki tol įsivaizdavau, kad dauguma dažniau į bažnyčią einančių ar joje tarnaujančių žmonių yra tokie Dievo vargšeliai, nuskriausti gyvenimo ir randantys čia ieškomą paguodą. Nieko panašaus – verslininkai, bankininkai, dėstytojai, žinomi ir mažiau žinomi, bet daug gyvenime pasiekę žmonės, skirtingais gyvenimo etapais sutikę Dievą pasakojo savo atsivertimo ir gyvenimo istorijas. O kai kurios gyvenimo išbandymo istorijos būdavo tokios baisios, o Dievo išgelbėjimas iš jų toks didingas, kad mano ir tuometinės žmonos bėdos, mūsų byrantys ir sunkiai lipdomi santykiai šeimoje atrodė lyg vaikų žaidimas.

Beta praskriejo dar greičiau ir atėjo diena, kai reikėjo atsisveikinti. Ir tada kilo klausimas – ką, jau viskas? Rodos, tik pajutai gyvenimo džiaugsmą, kaip ilgai miške paklydęs keliautojas galų gale atradai taką, vedantį į namus ir reikia grįžti ten, kur buvai pradžioje? Na jau ne! Mūsų grupė šiuo klausimu buvo vieninga, kaip kumštis ir taip lengvai trauktis neketino.

Alternatyva tęsti buvo galimybė jungtis į nesenai susikūrusią Jono Pauliaus II "Totus Tuus“ bendruomenę. Netgi įsipareigoti tarnauti joje metus tame pačiame alfa kurse, kaip komandos dalis. Žodis “įsipareigoti”, tiesa pasakius, daugelį rimtai išgąsdino. Kas šiais laikais nori kažkam įsipareigoti, juo labiau – ilgesniam laikui? Mes gi ne vienuoliai kokie, kunigai, kuriems pašaukimą Dievas tiesiogiai iš dangaus lyg žaibą siunčia – mes gi paprasti mirtingieji, daugumoje šeimos žmonės. Tad įsipareigojusių iš mūsų pradžioje nebuvo. Juo labiau, kad kaip taisyklė, visi aktyviausi turėjo antras puses, kurios į viską žiūrėjau, geriausiu atveju, kur kas atsargiau.

Praėję pas bendruomenės vadovę, s. Emanuelę paruošiamuosius kursus apie tai, ir sužinoję, kas per žvėris yra ta mūsų bendruomenė, Jonas Paulius II, jos globėjas, kokia bendruomenės misija ir tikslai, net 7 iš mūsų atėjome bendruomenę.

II. Pirmosios tarnystės. Iš vartotojų į davėjus

Pirmosios buvimo bendruomenėje patirtys buvo prieštaringos. Iš vienos pusės, buvo gera būti bendražygių, su kuriais keliavau alfoje, rate. Gera susitikti kartą per savaitę ir dažniau, pasikrauti gerumo ir Dievo vedimo, kuris „veždavo“ visą savaitę darbuose. Kita vertus, daugumos mūsų lūkesčiai pradžioje, matyt, buvo didžiuliai – vos ne noras išgyventi dangaus būseną žemėje. O pasirodė, kad visai ne šventieji puodus lipdo. Tikriau – kad tų šventųjų ten nė kvapo, visi paprasti žmonės. Su savo charakteriais, simpatijomis ir antipatijomis. Ir net spygliukais, žinoma.

Kita vertus, lengva buvo keliauti, kai bendruomenės vadovė, lyg mama visais rūpinosi, duodavo užduotis. Rekolekcijos, dažnos išvykos, kasmetinė Piligriminė kelionė ir kartais – vasaros stovykla šeimoms, Švento Rašto vakarai, ir žinoma, alfa, alfa ir alfa. Startavau joje kaip kėdžių nešiotojas ir padėjėjas (vad. helperis) grupelėje. Tiesa pasakius, ir dabar galvoju, kad tai maloniausios ir mažiausiai įpareigojančios pareigos. Plepi ir truputį provokuoji – trauki už liežuvio grupelėje pašnekovus, kol šie ryžtasi pasakyti savo nuomonę... Kai pats tokiu buvau visai nesenai, o dar prieš tai – ir užkietėjusiu bažnyčios kritiku, tai buvo vienas malonumas.

Gal kokioje trečioje tarnystės Alfoje taip jau išėjo, kad likus pusvalandžiui iki mokymo pradžios paaiškėjo, kad mokymą turėjęs vesti lektorius dėl kažkokių priežasčių neatvyks. O žmonės jau renkasi, salė pildosi... Sunerimusios kolegės susiėmė už galvų, kaip visada panašiais atvejais kartu pasimeldė, o paskui apstojo viena ratu ir sako – Daliau, tu vienintelis vyras šiandien. Pakalbėk ką nors – nėra kam daugiau. Ir taip spaudė, ir kitaip – nebuvo kur pasidėti.... Nors ir dirbau žurnalistikoje, visgi, toje rašančiojoje. Draugų tarpe, prie butelio galėjau laisvai filosofuoti valandų valandas, bet kalbėti viešai, didelei auditorijai? Juokaujat? Turėjau didžiulę viešo kalbėjimo baimę, kuri buvo išbandyta studijų laiku praktikoje ir po to tik dar labiau sustiprėjo. Bet tąkart tikrai nebuvo ką daryti. Meldžiausi mintyse, uždėjus rankas meldėsi ir bendruomenė, na, ir išėjau į laukiančią salę. Tada kažką kalbėjau. Iš savo gyvenimo kelio, turbūt.. Reiktų pakartoti – niekaip nepavyktų. Bet kai paskaitos laikas baigėsi, pamačiau įsijautusių klausytojų akis, ašaras, o vėliau ir padėkas. O bendruomenės moterys džiaugėsi ir kartu priekaištavo – jeigu taip gali kalbėti, tai ko iki šiol tylėjai, mums nesakei?

Tiesa pasakius, mano nuopelno tame beveik nebuvo. Kai nuoširdžiai tarnauji, Dievas duoda tau ir išminties, ir iškalbos, ir gebėjimų, ir viso kito, ko tik Jo misijai reikia. Žinoma, reikia ir pasiruošimo – savo darbą turi padaryti. Bet nereikia užmiršti, tikrasis Alfa organizatorius yra Jis – tu tik esi jo veikimo dalis. Jeigu tai priimi – viskas klojasi kaip iš pypkės. Bet jeigu tik, pasijutęs kietas, kažką pradedi „laužti“ iš savęs, be Jo – žinai geriu už Jį, paprastai išeina šnipštas. Patikrinta praktikoje.

Šiaip ar taip, po šitos paskaitos tapau „etatiniu“ alfa kalbėtoju – pradėjau gilintis į šią sritį ir tęsiu tą veiklą iki šiol turbūt gerą dešimtmetį. Maža to, taip nebūna, kad tarnaudamas gautum dovanų tik Jo veiklai. Dievas kažkaip paėmė tą viešo kalbėjimo baimę visiems laikams – dabar galiu kalbėti kad ir tūkstantiniai auditorijai, vesti laidą tiesioginiame eteryje, leisti kas savaitines laidas yuotube..

Džiaugsmo ir veiklų bendruomenėje iš tiesų netrūko. Tik pradžioje atrodo, kad bus neįmanoma arba sunku skirti tarnystėms vakarą-du per savaitę. Iš tiesų, kai jauti prasmę, kai matai žibančias bendraminčių akis, žmones, atrandančius tikėjimą ir keičiančius gyvenimo kryptį – viskas tampa lengva. Bažnyčia, į kurią ėjai dešimt metų, kaip į kažkokią viešą, bet svetimą erdvę staiga tampa sava – tu visus pažįsti ir tave beveik visi pažįsta. Jautiesi kaip namie, o gal būt net geriau. Tiesa, ne visiems taip atrodė. Tėvai ir uošviai į naujus pokyčius žiūrėjo su įtarimu. Kad šeimyna dingsta savaitgaliais ir vakarais – dar pusė galo. Bet kad užėję į bažnyčia puola glėbesčiuotis su nepažįstamais žmonėmis – čia jau kažkas ne taip. Matyt, jau čia sekta...

Darbe irgi pokyčių savyje nenuslėpsi. Buvo žmogus kaip žmogus, ir bokalą vakarais su vyrais pakilnodavo, apie moteris ir aną galą pajuokaudavo, o dabar kažkaip vengia. Visai sudavatkėjo. Ar tik nebus į sektą pakliuvęs...

Juokaudamas (bet rimtu veidu) prisipažindavau, kad tikrai į sektą pakliuvau, laimei – pačią didžiausią pasaulyje – krikščionių, kuriai priklauso per pusantro milijardo žemės gyventojų...

Šiais individualizmo laikais, kada koncentruojamasi į gaunamus malonumus ir patogumą, pastebėjau, kad daugeliui net tikrai tikinčių žmonių sunku suprasti nuolat veikiančios bendruomenės poreikį. Daugelis neatsisako sudalyvauti viename kitame projekte, konkrečioje misijoje, bet metai iš metų apriboti save viena bendruomene ir veikla jiems atrodo nepriimtina. Todėl keliaujama per bažnyčias, ieškoma vis dvasingesnių kunigų, labiau Dievo vedamų bendruomenių, prie kurių prisijungiama, kol ten gerai ir išeinama, kai nelabai. Iš esmės neprisirišama prie nieko- amžina kelionė kažkur šalia.

Tačiau, mano įsitikinimu, žmonės save tuo ir nuskurdina. Mat, tokiu atveju darai, kas tau patinka ir vengi to, kas sunku. O ne paslaptis, kad labiausiai Dievas tave augina ir gludina per sunkesnius epizodus, asmenines ir bendruomenės krizes, sunkesnius tau žmones bei visus kitus išbandymus. Viso to, ko tikrai neišvengsi, gyvendamas daug metų vienoje bendruomenėje.

III. Prisiimti atsakomybę

Ir vieną dieną išbandymų metas atėjo. Tiek asmeniškai man, tiek bendruomenei. Nepaistant visų įdėtų pastangų, praeitų šeimos stiprinimo kursų ir programų, įpusėtų magistro studijų, septyniolika metų trukusi mano santuoka žlugo. Pasakyti, kad tuo metu buvo sunku - tai nepasakyti nieko. Kas per tai ėjo – žino, o kas ne – linkiu to niekad nepatirti. Bet atvirai pasakius, tikriausia būtent tuo, sunkiausiu momentu iš tiesų pajutau, ką reiškia būti bendruomenėje. Atmintin įsirėžė pirmosios Kūčios atskirai nuo šeimos – pats sunkiausias laikas, kai jautiesi ypač vienišas ir niekam nereikalingas, praradęs praktiškai viską, išskyrus Dievą. Kadangi mūsų bendruomenėje buvo nemažai vienišų žmonių, vienai iš mūsų bendruomenės sielų, Ritai, kilo mintis po eilinės alfos pasidaryti bendruomenės Kūčias su „plotkelės“ valgymu, bendra malda, tradiciniais patiekalais. Buvo taip gera, kad net dabar, po daugelio metų atsimenu tą nuostabų šeimos jausmą kartu. Antras įsiminęs epizodas iš tų laiko – bendruomenės paduotas vokelis su įdėta nemenka suma ir žodžiais – „mes pagalvojome, kad tau dabar labai sunku ir norime padėti“. Daug bendruomenės narių tiesiog prieidavo, apkabindavo, pakalbindavo – ir to užteko jaustis gerai.

Atvirai pasakius, po skyrybų nėriau visa galvą į įvairias tarnystes Dievui, tiek bendruomenėje, tiek kitur, skirdamas visą laiką, kiek jo likdavo nuo darbo, buvimo su sūnumis ir studijų. Ir išgyventi tą etapą buvo lengviau. Manau, kad tiesiog nelikdavo laiko savigraužai, kankinantiems apmąstymas ar prisiminimams. Ačiū, žinoma už tai ir savo tėvams, kurie tokiu momentu suprato ir padėjo viskuo, kuo galėjo – būstu, vakariene, laiku su anūkais...

Būtent tais metais pirmą sykį įsipareigojau bendruomenei, nes nebuvo, kas tam prieštarauja. Žmonės, kaip kadaise ir aš pas, kažkodėl įsivaizduoja, kad įsipareigojimas bendruomenei tai kažkokie ypatingi apribojimai, įžadai ar dar kažkas iš vienuoliško gyvenimo – vos ne Pasaulio ar šeimos išsižadėjimas. Nieko panašaus – tikrovėje tai tiesiog savanoriškas pasižadėjimas pusmečiui ar metams, tiek, kiek gali sau leisti, dalinti su bendruomene finansais – mokėti nustatytą nario mokestį, skirti laiko konkrečioms bendruomenės veikloms ir būti joje – švęsti ŠV. Mišias kartu, spręsti įvairius bendruomenės klausimus. Skirtumas tarp buvimo įsipareigojusiu Totus TUUS ir ne – praktiškai tik toks, kad seniau nori eidavai į bendruomenės veiklas, mišias kartu, nori ne. O dabar įsipareigojai eiti ir eini bei darai. Ar yra nuotaika, ar jos nėra. Bet kai pasakai „taip“ – tai ir Dievas padeda... Manau, kad bendruomenė bažnyčioje nuo kažkokios maldos grupės ar chorelio labiausia skiriasi tuo, kad joje yra įsipareigojusių žmonių.

Išbandymų metas bendruomenėje prasidėjo lyderystės krize. Sesė, tempusi bendruomenės vežimą ilgus metus nusprendė kažkiek atsitraukti, perduoti jo valdymą kažkam iš pasauliečių, kuriuos išrinksime. Tačiau ne iki galo. O išrinktųjų vadovų vizijos, kur link reiktų eiti, ir kaip eiti skyrėsi.

Dėl to buvo laikotarpių, kai tiesiog nebūdavo, kas vestų bendruomenę. Asmeniškai patyriau šį laikotarpį ne visai savanoriškai „nuleista“ tarnyste, už kurią esu labai dėkingas. Rudenį, intensyviausiu Alfa kursų sezono metu aktyviausi bendruomenės nariai paprastai yra įsikinkę į tarnystes joje ir užimti iki ausų. Tačiau greta Alfos paprastai yra ne mažiau svarbi tarnystė ir bendruomenės viduje – Švento Rašto maldos grupelė, vykstanti viduryje savaitės, vakare, kurios ypač laukia tų bendruomenės narių, kurie nedalyvauja alfa kursų vedime ir nori bendrystės ir pastiprinimo gyvenimo audrose. Tuometinė bendruomenės vadovė paprašė padėti jai vieną dieną vesti tą grupelę, o paskui tiesiog... dingo. Ilgam laikui. Ir teko grupelę vesti vienam, vyresniems, ir mano nuomone, kur kas už mane labiau tikėjimo kelionėje pažengusiems žmonėms. Dėl to teko pradėti iš tiesų rimtai skaityti Šv. Raštą, bandyti suvokti jo gelmes, ieškot informacijos. Iš tikrųjų jį pamėgti . Tai ilgainiui tapo maloniu įpročiu ir gyvenimo būdo dalimi.

Kaip dabar atsimenu tuos tamsius ir žvarbus vakarus žiemos vakarus, kada po darbo atkeliauji į Vytautinės rūsius „užkuri“ elektrinius radiatorius, uždegi žvakes, dar kartą perskaitai Šv. Rašto eilutę ir maldoje prašai Dievą, kad padėtų ją suvokti. Ir lauki, kas iš bendruomenės atklys šį vakarą pabūti kartu. Nuostabi tarnystė, kurią pats prisiėmiau. Nes supratau, kad jeigu to nedarysiu – tikriausia niekas tuo momentu to nedarys.

Manau, kad tokiais momentais, kai prisiimi atsakomybę ne kažko įpareigotas, o iš širdies, dėl kitų, iš tiesų tampi tikru bendruomenės nariu. Ir tikresniu krikščionimi.

Žiūrint iš dabarties perspektyvos, manau, tuometinė lyderystės krizė bendruomenėje išėjo į naudą. Dievas visada veda nenuspėjamai. Kai nebeliko charizmatinio vadovo, kuris viską sustyguodavo, ir atrodė, kad bendruomenė tiesiog išsivaikščios – atsirado daug mažų lyderių iš vidaus, kurie prisiėmė atsakomybę. Ir bendruomenė ne tik išgyveno, bet ir pradėjo augti bei tapo dar brandesnė. O kiekvienas aktyvesnis jos narys surado kur yra jo vieta bendruomenėje. Bet tik tais metais ir tuo metu. Mat keliaudamas su bendruomene greit suvoki, kad nekinta tik Dievas ir jo palikti principai, o visa kita nuolat keičiasi. Vieni žmonės atitolsta, kiti ateina. Kunigai rotuojami, pašauktieji – gauna paskyrimą kitur. Jei šiais metais tarnavai vienur - kitąmet, žiūrėk, tave pašauks į kitą „frontą“. Nes ten labiau tavęs reiks. Per septynerius metus teko išbandyti mažiausia penkias pareigybes – be jau minėtų būti naujų žmonių bendruomenėje palydėtoju bei įsukinėti bendruomenės vyrų grupelę. Galiu pasakyti, kad kiekviena tarnystė visų pirma augina tave patį, nes reikia pasitemti, prisitaikyti, išmokti naujų dalykų. Ar galėtum viso to išmokti ir patirti nebūdamas bendruomenėje? Labai abejoju.

Būtent pabuvęs įsipareigojusiu ilgainiui supranti, kad egzistuoja toks nerašytas sinergijos dėsnis – kuo daugiau savęs atiduodi bendruomenei tuo daugiau iš jos ir gauni.

Ir vis dėl to, prisipažinsiu – teko palikti savo bendruomenę. Na, ne visai palikti – gal tik dalyvauti jos veikloje gerokai rečiau. Mat vieną dieną Dievas išklausė maldų ir padėjo sutikti tikintį mylimą žmogų, iš savo gailestingumo suteikė antrą šansą sukurti krikščionišką šeimą. Teko persikelti į kitą miestą, įsigyti namus ir dar sykį tapti laimingu tėčiu bei laimingu vyru. Prisijungti prie svetingos Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo parapijos, įsitraukti į šeimų Gyvybės duonos grupelę.

Dabar su žmona Kristina tarnaujame kartu, nors, daugiausia, žinoma, tenka tai daryti mūsų „namų bažnyčioje“, einant tėvų pareigas. Nes toks yra etapas. Koks bus kitas – tik Dievas žino. Jaučiu, kad jis ruošia kažką ypatingo... Bet jei manęs paklaustumėte, koks yra greičiausias kelias link Dievo – aš jums atsakyčiau, kad per bendruomenę.

Red.pastaba- kviečiame aplankyti naujai sukurtą Daliaus Youtoube kanalą: www.youtube.com/@zmoniuzvejys