ALFA. Pradžia
Zita V.
2 min skaitymo
Kodėl svarbus Alfa kursas?
Daugelio mūsų tikėjimas remiasi (o gal ir visai nesiremia, nes seniai pamiršta) ta informacija, kurią buvome gavę, kai rengėmės pirmajai šv. Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui. Tačiau ar to pakanka suaugusiam žmogui? Nemažai užsienyje atliktų tyrimų rodo, kad žmonės nustoja praktikuoti tikėjimą, nes, pasak jų, „Bažnyčios mokymas neatsako į jų klausimus (“Ar yra Dievas?”, “Jei yra, tai kodėl egzistuoja kančia?”, “Kodėl būtent krikščionybė?”), arba jie iš viso „nebetiki Bažnyčios mokymu“. Šie klausimai itin domina šiandienos tiek jaunus, tiek vyresnius žmones. Kodėl taip nutinka? Viena iš priežasčių yra tai, kad priėmę pirmuosius įkrikščioninimo sakramentus, t.y. “susitvarkę”, tampame visažinančiais ir visagalinčiais. Dėl to nebesidomime krikščionybe, tiesiog užstringame ties vaikišku tikėjimo tiesų supratimu. Kaip sako apaštalas Paulius: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“ (1 Kor 13,11) Tad ką daryti? Kur ieškoti pagalbos?
Išgirdę žodį “Alfa”, žinome kad tai pirmoji graikų abėcėlės raidė. Ką bendra ji gali turėti su tikėjimu? Pasirodo turi. Tai reiškia, kad pradedame iš pradžių, tik kitaip, giliau. Taip nutiko ir mums, kai prieš gerą dešimtmetį susirinkome į Alfa kurso susitikimus. Šių susitikimų metu
ėjome apie tikėjimą suaugusiųsjų kalba, vis labiau pasinėrėme į krikščionybės slėpinius. Niekas nebandė nė vieno atvesti prie Dievo ar tikėjimo, bet padėjo patiems atrasti tai, kas svarbu, kas vienu ar kitu momentu gyvenime vis tiek iškyla, kaip esminė problema. Dalyvavimas Alfa kurse
mums atrakino duris į dar netyrinėtą krikščioniškojo filosofinio ir teologinio paveldo lobyną, padėjo atrasti išeitis iš kartais, regis, neišsprendžiamų problemų raizgalynės, bet svarbiausia mokė nuoširdaus, atviro bendravimo vieniems su kitais. Nors Alfa kursas tetruko vos 12 rudens
ar žiemos vakarų, kur laukė susitikimai su įdomiais lektoriais, diskusijos ir refleksijos prie karštos arbatos ar kavos puodelio, jį baigus nesinorėjo skirstytis. Visa tai davė pradžią bendruomenės formavimuisi.
Turint tokią džiugią ir paveikią patirtį, norisi ją dalytis su kitais žmonėmis. Leisti ir jiems pajusti, kad tikėjimo kelionė nėra nei sunki, nei sudėtinga.
